|
2013 m. kovo 13 d. Vilniaus
r. Bezdonių Saulėtekio pagrindinėje mokykloje buvo
paminėta Valstybės atkūrimo diena.
Šventės pradžioje, skambant kanklių muzikai, buvo parodyta
kompozicija Dainuoju Lietuvą, kurią paruošė lietuvių
kalbos vyresn. mokytoja P. Pučėtienė. Po to mokiniai,
pasiskirstę į keturis tarmių regionus, susėdę prie dzūkų,
žemaičių, suvalkiečių, aukštaičių tradiciniais valgiais
padengtų stalų, stebėjo neįprastą, įsimintiną renginį ir
jame dalyvavo. Mokiniai bei mokytojai skaitė, deklamavo,
vaidino įvairių tarmių regionų šneka, klausėsi iš Gustavo
enciklopedija pasakojimų apie visų keturių Lietuvos regionų
papročius, savitą gyvenimo būdą, net būdingus charakterio
bruožus. Skambėjo muzikinis fonas, grožėjomės Rumšiškių
muziejaus išsaugotų sodybų vaizdais.
Ypatingai įsiminė istorijos vyresn. mokytojos M.
Daškevičienės pasakojimas žemaičių tarme, taip pat pradinio
ugdymo mokytojos metodininkės ir Bezdonių vidurinės mokyklos
direktorės, V. Dzenkauskienės dzūkų, pavaduotojos ugdymui,
L. Rymkevičienės kupiškėnų ir lietuvių kalbos vyresn.
mokytojos, P. Pučėtienės biržiečių tarme pasakojimai.
Renginyje skambėjo lietuvių liaudies dainos, sutartinės,
skanduotės, kurias paruošė muzikos mokytoja R. Paplauskienė.
Išsiskyrė dzūkų liaudies daina Kanapė, atlikta folk-roko
stiliumi. Popietę paįvairino linksmi 4-okų piešinukai pagal
tekstus, kalbiniai anekdotai apie nesusikalbėjimą dėl
skirtingos žodžių prasmės, liaudiški šokiai: Sėjau rūtą,
Kepurinė, Trepsiukas, kuriuos paruošė šokių mokytoja, R.
Gumbaragienė.
Mokyklos direktorius A. Baranauskas apibendrino Kovo
11-osios svarbą tautos gyvenime. Buvo apdovanoti pradinių
klasių mokiniai, skaitovų ir piešinių konkursų nugalėtojai.
Renginio pabaigoje visi vaišinosi valgiais, atsakinėjo į
vedančiųjų klausimus: kuri tarmė jiems įdomiausia ir kuriai
iš jų atstovauja gimtasis Bezdonių miestelis, kokio krašto
šneka artima išnykusiai Prūsijos lietuvių kalbai, paimta
bendrinės kalbos pagrindu, kaip atskirti žemaitį nuo
aukštaičio ir pan.
Po renginio dar ilgai mokyklos koridoriuje nesiskirstė
mokiniai apsirengę tautiniais rūbais. Dėka šios popietės,
Knygnešio dienos ir kitų panašių renginių, kurie stiprina
lietuviškąsias tradicijas, per mintį, gimtąją kalbą, padeda
mokiniams suvokti, kas yra tikrosios, amžinosios vertybės.
Tarmės keičiasi, nyksta, todėl, norint jas išsaugoti, reikia
nesigėdinant kalbėti savo gimtąja tarme. Tarmiškos šnekos
vartojimas nėra menko išsilavinimo ar nekultūringumo
požymis. Jausdami pačius tauriausius jausmus mūsų mažai
šalelei, išsiskiriančiai tarmių aruodu, garbinga istorija,
kiekvienas privalome tarmiškai turtinti savo kalbą,
suvokdami tai kaip tautos kultūros dalelę.
Tokie renginiai pakylėja mus iš kasdieniškos buities slėnio,
žadina mumyse ne tik pažinimo troškulį, bet pasėja širdyse
tikrojo patriotiškumo sėklą, kuri sudygs tik prižiūrima,
neleisdama išlikti abejingu ar emigruoti. Tik tuomet
galėsime prabilti poeto Just. Marcinkevičiaus žodžiais:
Atsiremsiu, sakau,
Į
nedidelį žemės sklypelį,
Vadinamą Lietuva.
Žvilgsnį, mintį ir širdį joje
panardinsiu...
Lietuvių
kalbos vyresn. mokytoja P. Pučėtienė |
