Visos kelionės prasideda nuo pažadėjimo, kad ji (kelionė)
bus.
Mokyklos 20-mečio proga tarptautinio Gervėčių klubo
pirmininkas Alfonsas Augulis pažadėjo mums kelionę į
Baltarusiją. Taip prasidėjo malonūs rūpesčiai: ne visi
mokiniai turi pasus, juos reikia užsakyti ir laukti kelias
savaites kol juos pagamins, neturi nuotraukų reikia
nusifotografuoti, reikia abiejų tėvų sutikimo išvykti iš
šalies, kuris privalo būti patvirtintas notaro, reikia
pasirūpinti vizomis, reikia apsidrausti, reikia, reikia....
- bet kaip visada kažkas kažką pamiršo, kažkas paskutinę
minutę atnešę ne tuos dokumentus, arba ne toje eilutėje
padėję parašus, dėl ko būtina perrašyti visą dokumentą. Ir
kai pagaliau visos popierinės kliūtys buvo įveiktos,
išgirdome ilgai lauktus žodžius Šeštadienį išvažiuojame.
Renkamės 6.00 val. ryte, mokykloje. Prašom nevėluoti.
Šie žodžiai nuskambėjo kaip gražiausia muzika. Pagaliau
kelionė. Mes išvažiuojame.
Pirmas sustojimas pasienio ruožas. Jau iš anksto buvome
prašomi netriukšmauti ir nesiblaškyti autobuse, o laikyti
atverstus pasus, kad muitinės darbuotojai galėtų viską
patikrinti. Visi sėdėjome tylūs ir susikaupę, kai kurie
truputį net išsigandę, juk iš Lietuvos išvažiuojame...
Ir štai mes jau riedame kaimyninės Baltarusijos keliais.
Kelias kaip kelias tiesus kaip styga, kai kur duobėtas,
kai kur užlopytas, pro langus švysčioja čia kaimas, čia
beržynas, čia laukas, kviečiai, nupjauti kukurūzai, ant
kalno ilsisi po darbo savaitės sustingęs traktorius.
Autobuse nuobodulį vaiko melodingas balsas, pasakojantis
apie čia gyvenančius žmones, jų darbus, skamba negirdėti
eilėraščiai, vietine tarme sakomos patarlės, mįslės.
Įsukame į nedidelį miestelį čia pirmasis mūsų sustojimas.
Savo didybe pritrenkia Krėvos pilies griuvėsiai.
Ir štai Krėvos pilies didybė lieka toli mums už nugarų ir
autobusas linksmai pasišokčiodamas neša mus tolyn
Baltarusijos keliais į Minską.
Savo nuostabiais pasakojimais ir eiliuotomis sakmėmis kelią
mums trumpina ponia Angelė Valienė.
Kartu su mumis keliavo ir laikraščio Lietuvių godos
vyriausioji redaktorė ponia Marija Šaknienė.
Pasirodė Minsko priemiesčiai. Prilipdėme nosis prie
autobuso langų, tikėdamiesi pamatyti kažką neįprasto ir
labai netikėto. Bet matėme, kad visur vyksta statybų darbai:
bokštiniai kranai kaip gervės ištiesę kaklus, buldozeriai,
sunkvežimiai su statybinėmis medžiagomis Minskas auga ir
plečiasi.
Važiuojame neįprastu akiai aštuonių juostų keliu, o
aplink: tvarkingi daugiaaukščiai namai, požeminio metro
stotelės, skubantys kažkur žmonės ir mašinos, mašinos,
mašinos...
Minskas didelis, naujas ir gražus miestas. Jame daug
skulptūrų poetams, dailininkams, erdvių aikščių, naujai
atstatytų bažnyčių pagal unikalius XVI, XVIII amžiaus
archyvuose rastus brėžinius. Čia savotiškai dera
vieni prie kitų paminklai seniems ir naujiems vadams,
ištisos gatvės išlaikiusios tam tikro laikmečio stilių, o
vos pasukus už kampo visiškai nauji, modernūs
architektūriniai sprendimai: ,,protingi namai, kuriuose
kambarių apšvietimą, buitinių prietaisų veikimą,
temperatūrą galima pasikoreguot per atstumą, tiesiog
kompiuteriu pasiuntus komandą. Nesitiki, bet tiesa.
Aplankome Raudų Salą, kur pastatytas paminklas-koplyčia
žuvusiems Afganistane, ar kitose misijose Baltarusijos
sūnums, o šalia koplyčios - raudančio angelo skulptūra.
Verkia angelas, kad neišsaugojo jam patikėtų vaikų...
Apžiūrime ir didžiulį keistos formos, lyg apkapotą obuolį,
ar daugiakampę geometrinę figūrą Minsko bibliotekos
pastatą, čia saugomos pačios seniausios knygos ir
rankraščiai, erdvios skaityklos, konferencijų salės ir
unikalios sąlygos knygoms.
Temsta... Minskas, pasipuošęs šviesomis, pasiruošia
naktiniam gyvenimui.
Mes, sugūžėję į šiltą autobusą, patogiai ir jaukiai
įsitaisę kėdėse, atsisveikiname su žiburiuojančiu Minsku ir
riedame toliau. Mūsų laukia nakvynė Rimdžiūnuose.
Rytas. Vos spėjame prasitrinti akis ir susitvarkyti
pamatome ateinantį lietuviškos mokyklos pavaduotoją
Antaną Žvaginį.
Žvalus ir pasitempęs, paklausęs kaip mums miegojosi mokyklos
bendrabutyje, pakvietė susipažinti su mokykla. Po
svyruokliais berželiais didelis ir erdvus dviejų aukštų
pastatas glaudžia po savo stogu dvi mokyklas. Pirmajame
aukšte mokosi mokiniai tik baltarusų kalba, antrajame
lietuviškoji mokykla. Čia mokiniai mokosi pagrindinius
dalykus lietuviškai, o šeštadieniais vyksta papildomi
užsiėmimai lietuvių kalba. Šią mokyklą aplanko daug svečių
iš įvairių šalių, kai kurie net iš labai toli atvažiuoja .
Gerbiamas Antanas pasakojo ir išdidžiai rodė Amerikos
lietuvių padovanotą pirmo leidimo enciklopediją, rodė
įvairius padėkos raštus ir atminimo dovanas.
Nepastebėjome kaip prabėgo tos kelios valandos malonioje
pono Antano draugijoje. Atsisveikindami padėkojome ir
įteikėme atminimui lankstinukus apie Bezdonių pagrindinę,
vidurinę mokyklas ir atminimo dovanėles.
Sudie svetingieji Rimdžiūnai, mūsų laukia tolimesnė
kelionė...
Tą dieną dar lankėme lietuviškus Baltarusijos kaimus.
Sustojome Girių kaime, į akį krito paminklas tarybiniam
kariui, o visai netoli paminklas Vytautui Didžiajam, kurio
net tarybiniais metais niekas nenuvertė. Girių kaimo
kapinėse pamatėme koplyčią, unikalią tuo, kad pastatyta
nenaudojant nė vieno vinies, o kapinaičių tvorą patys čia
gyvenę kaimiečiai po akmenėlį iš laukų sunešė ir sumūrijo,
niekieno neraginami, neprižiūrimi, o dauguma čia jau už tos
tvoros ir amžiną poilsį suradę.
Aplankome seną gatvinį kaimą, kažkada gausiai apgyvendintą,
turėjusį net akmenimis grįstą centrinę gatvę. Puošnios,
dviejų galų trobos, puoštos žirgeliais, raižytais
langų apvadais, pieštomis langinėmis, dabar stovi
pakrypusios kaip senutės prie kelio, vis dar belaukiančios
savo iškeliavusių vaikų, vis dar besitikinčios, kad kaimas
atgims, kad dar skambės čia bešėlstančių vaikų juokas ir
žvalgysis pro langus susirūpinusių motinų veidai...
Kaimo vaizdai sukelia namų ilgesį ir prisimename, kad turime
gražių lietuviškų dainų. Rieda mūsų autobusas, nešdamas mus
Baltarusijos keliais. O mes net plyšdami traukiame:
,,pasėjau linelį ant pylimo, dėl jauno bernelio, dėl mylimo.
...
Iš tolo ryškėja Gervėčių Švč. Trejybės bažnyčios bokštai.
Arčiau privažiavę pamatome parką su skulptūromis, jo
apsuptyje nauja bažnyčia, pastatyta 1903 metais, per
ketverius metus. Žiūrint į šį didingą pastatą , dabar jau
Baltarusijos architektūrinį paminklą, niekaip nesitiki, kad
kažkada čia buvo sena bažnytėlė, kur šalia augančiuose
aukštuose medžiuose berėkdamos varnos nustelbdavo
bažnyčioje giedantį chorą ir net varpų gaudesį, o šalia
bažnyčios buvusio baro lankytojai, sąžiningai
,,impregnuodavo ne tik baro, bet ir bažnyčios sienas.
Dabar čia visos parapijos pasididžiavimas, su didele
meile kalba parapijietė: Atėjus kunigui Leonui Nestiukui,
jam subūrus parapiją, pasikeitė ne tik bažnyčia, ne tik
atsirado skulptūros, vitražai, restauruoti paveikslai, bet
pasikeitė miestelio gyvenimo ritmas. Miestelis išgražėjo,
lyg pasitempė. Čia vyksta pamaldos lietuvių ir lenkų
kalba. Tiesa lietuvių jau visiškai nebe daug.
Po mišių trumpam prie mūsų priėjęs kunigas pasirodė
malonus ir kalbus. Pasidalino savo planais,
svajonėmis, kiek daug dar bažnyčiai norėtųsi nuveikti,
papasakojo bažnyčios istoriją. Atsisveikinę su kunigu bei
aptarę su Rimdžiūnų lietuviškos mokyklos direktore Svetlana
Lukšiene tolesnio bendradarbiavimo planus keliaujame toliau.
Visiems kyla tas pats klausimas pinigų dar liko, o
lauktuvių nėra. Kaip be lauktuvių pyrago parvažiuosi? Mums
ir vėl pagelbsti mūsų autobuso vairuotojas, pasakęs, kur
galėsime nusipirkti labai gardžios juodos duonos, pyrago,
medaus.
Mes grįžtame į namus... Parvažiuosime dar šviesiai, jei
nenutiks ko nors netikėto pasienyje. Nuotaika pakili...
Mes jau Lietuvoje. Dar valandėlė ir kelionė baigsis, nes
prasideda derybos su mūsų nepakartojamai paslaugiu
vairuotoju, kur kas išlips, kur kam patogiau.
Mokiniai nuoširdžiai padėkoja organizatoriams, mokytojams
už nuostabią kelionę, už gerą nuotaiką kelionės metu, už
supratimą ir toleranciją.
Ir ką tu jiems bepasakysi mokytojo širdis atlaidi, pasakei
jam gerą žodį ir visos tavo padarytos šunybės, kaip nuo
žąsies vanduo nuplaukė. Geri mūsų vaikai, kai to nori,
supratingi ir dar didmiesčio nepagadinti...
Mūsų mokyklos bendruomenė nuoširdžiai dėkoja tarptautinio
Gervėčių klubo pirmininkui Alfonsui Auguliui už nuostabią
kelionę, bei ponioms Angelei Valienei ir Marijai Šaknienei
už malonią draugiją kelionės į Baltarusiją metu.
Vilniaus r. Saulėtekio pagrindinės mokyklos chemijos
mokytoja Virgilija Juzefovičienė
